Plough Logo

Morning over the bay

Santuokos slėpinys

Available languages: English

0 Komentarai
0 Komentarai
0 Komentarai
    Submit

Pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės. Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Laiškas Efeziečiams 5, 21-28

Dievas taip patvarkė, kad tik Bažnyčios kontekste santuoka ir šeima gali pasiekti pilnatvę ir įgyti savo tikrąją vertę. Atskirai nuo Bažnyčios santuoka yra pasmerkta sunykti. Ją neišvengiamai sugriaus visuomenėje veikiančios ardomosios jėgos.

Mūsų dienomis su šia tiesa sutinka labai nedaugelis. O juk santuoka yra ne vien ryšys tarp vyro ir žmonos; santuoka tuo pat metu yra ryšys tarp Dievo ir jo tautos. Jeigu į santuoką žiūrime tik kaip į du žmones jungiantį ištikimybės pasižadėjimą, tai ji iš tikrųjų nedaug ko verta. Daugilis santuokų būtų visiškai kitokios, jeigu į jas būtų žiūrima kaip į analogiją tarp Kristaus ir Bažnyčios.

Vienybė tarp dviejų mylinčių širdžių plaukia iš Jėzaus ir iš jo Dvasios. Kada į santuoką prasismelkia nuodėmė, tada iš jos išvejamas Jėzus, ir meilė pradeda blėsti. Norėdami susigrąžinti prarastą meilę ir vienybę, sutuoktiniai kuriam laikui turi kaip ir nusigręžti nuo vienas kito ir atsigręžti į Dievą. Visų pirma jie turi siekti atnaujinti ir pagilinti, o gal tiesiog atrasti vidinį ryšį su Dievu.

Tie, kieno meilė yra palaikoma vien jausmų, šią tiesą atmes. Tačiau jie negalės užgydyti vidinių žaistų tol, kol abu nesuvoks, kad ne jausmai, ne seksualinis potraukis, bet vien ištikimybė Jėzui ir tikėjimo vienybė gali atlaikyti audras, blaškančias kiekvieną santuoką. Kiekvienas iš mūsų turime savęs klausti: jeigu aš nesu ištikimas Jėzui, kam tuomet aš esu ištikimas?

Kai sutuoktiniai ištikimybę vienas kitam mato kaip ištikimybę Jėzui, tada jų santuoka tampa dalimi visų tikinčiųjų vienybės bei ištikimybės Jėzui ir ten semiasi sau jėgų. Nors mūsų laikais daug kam ši mintis yra visai nežinoma, bet aš mačiau jos pasitvirtinimą gyvenime daug kartų.

Dabar dažnas galvoja, kad kuo labiau sutuoktiniai yra vienas nuo kito nepriklausomi, tuo tvirtesnė yra jų santuoka. Kai kurie net teigia,kad kuo labiau sutuoktiniai „išsilaisvina“ nuo įsipareigojimų vienas kitam ir kitų „suvaržymų“, tuo laimingesni jie tampa. Tai yra didžiausias melas. Išlikti gali tik ta santuoka, kuri sudaryta laikantis Dievo numatytos tvarkos ir jo meilės įstatymo, kuri pastatyta ant ištikimybės Dievui ir vienas kitam pamatų.

Kūnui pavidalą suteikia siela

Kažkas yra pasakęs, kad pavidalą kūnui suteikia siela. Į šią mintį verta įsigilinti. Siela, tas Dievo kvėptelėjimas, yra pati giliausia, pati esmingiausia kiekvieno žmogaus dalis. Ji kiekvienam žmogui suformuoja skirtingą kūną. Mes jokiu būdu negalime kelti klausimo, kas Dievo plane užima svarbesnę, aukštesnę vietą - vyras ar moteris. Ir vyras ir moteris buvo sukurti pagal Dievo paveikslą - kas gali būti už tai geriau? Bet vyras ir moteris yra skirtingi: apaštalas Paulius vyrą prilygina Kristui, o moterį Bažnyčiai (Ef 5, 22-24). Vyras, kaip galva, atstovauja Kristaus tarnystę, moteris, kaip kūnas, atstovauja Bažnyčios atsidavimą Kristui. Pašaukimai skiriasi, bet jų svarba ir vertė nesiskiria.

Bažnyčią simbolizuoja Marija, o joje mes matome tikrąją moteriškumo ir motiniškumo prigimtį. Moteris yra kaip Bažnyčia, nes ji priima Dievo žodį, jį savyje nešioja (Lk 1, 28) ir, jeigu tai yra Dievo valia, duoda pasauliui naują gyvybę.

Kas šeimoje valdo?

Abu apaštalai, tiek Paulius, tiek Petras nurodo, kad vyras yra moters galva ne pats iš savęs, bet tik Kristuje (1 Kor 11-3). Tai nereiškia, kad vyras užima „aukštesnę“ padėtį. Moteris yra paimta iš vyro, o vyras yra gimęs iš moters, o tai rodo, kad jie priklauso vienas kitam (1 Kor 11, 11-12). Sugebėjimai ir pareigos, patikėti vyrui, nėra svarbesni už tuos, kurie patikėti moteriai. Bet jie yra kitokie. Todėl santuokoje, besilaikančioje Dievo nustatytos tvarkos, nė vienas iš sutuoktinių nebus aukščiau kito; vyras ir žmona paprasčiausiai užims jiems skirtas vietas. Tokioje santuokoje valdys meilė ir kuklumas.

Šiandieniniame pasaulyje tiek vyrai, tiek moterys nenori vykdyti Dievo jiems skirtų pareigų. Moterys priešinasi nėštumui, nes su juo yra susiję įvairūs draudimai ir apribojimai bei gimdymo skausmai; vyrai priešinasi ir vengia įsipareigojimų savo vaikams ir juos pagimdžiusiai moteriai. Tai yra maištas prieš Dievą, ir jis neša pražūtį. Moterį Dievas sukūrė tam, kad ji galėtų gimdyti vaikus, ir tikras vyras savo žmoną gerbs ir mylės kaip tik dėl to. Apaštalas Petras gėdindamas vyrus mokė:

O ir jūs, vyrai, supratingai gyvendami su moterimis, atsižvelkite, kad jos priklauso silpnesnei lyčiai, pagerbkite jas, kaip turinčias kartu su jumis paveldėti gyvenimo malonę; tada jūsų maldos nebus trukdomos (1 Pt 3, 7).

Tikrasis vyras ir moteris

Nors vyras ir moteris yra skirtingi, bet jų skirtingumas nėra absoliutus. Tikroje moteryje visada yra to, kas apibūdinama kaip didvyriškumas, o tikrame vyre rasime nuolankumą ir paklusnumą Dievo valiai, kuriais apibūdinama Marija. Bet kadangi būti šeimos galva buvo pavesta būtent vyrui, tikroje santuokoje šeimai vadovauti jis, nors pats gali jaustis esąs labai silpnas ir netinkantis šiai užduočiai. Tai, tačiau, nereiškia, kad vyras yra lyg koks valdovas, o žmona jo pavaldinė. Kai vyro vadovavimas žmonai kyla ne iš Jėzaus pavyzdžio ir dvasios, kai jame nėra meilės ir kuklumo, tada jis tampa tironija. Galva, nors žmogaus kūne ir užima labai svarbią vietą, bet jame nedominuoja.

Sutuokdamas porą, jaunikiui aš visada užduodu šį klausimą: ar jis prižada savo žmoną vesti į tai, kas yra gera ir teisinga, t.y. pas Jėzų. Taip pat ir nuotakos aš klausiu: ar ji pasižada priimti savo vyro vadovavimą visame kame, kas yra gera ir teisu Dievo akyse. Labai svarbu, kad Jėzaus mokymo vyras ir žmona laikytųsi kartu – tai yra būtina sveikos ir tvirtos santuokos sąlyga.

Laiške efeziečiams apaštalas Paulius rašo apie pasiaukojimą, kuris yra tikro vadovavimo pagrindas: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 25). Šis priesakas mylėti ir atiduoti gyvybę už savo artimą yra Jėzaus įsakymas kiekvienam iš mūsų.

Kai mes savoksime žodžio „mylėti“ prasmę, kai meilės skatinami pradėsime vienas kitam tarnauti, tada Dievas laimins mūsų santuoką, ir tada joje mes atrasime tikrą vidinę vienybę ir džiaugsmą. Tertulijonas (160-225), pirmasis lotyniškai rašęs krikščionių teologas, apie krikščionišką santuoką rašė:

„Argi įmanoma apibūdinti bažnyčioje palaimintos santuokos laimę? Koks saldus yra šis jungas, kuris du tikinčiuosius sujungia į viena, kad jie, suvienyti tos pačios vilties ir laikydamiesi tos pačios ištikimybės priesaikos, tarnautų Dievui kartu! Tikėjime jie yra brolis ir sesuo, toje pačioje tarnystėje besidarbuojantys tam pačiam tikslui, bet ne kaip dvi atskiros sielos ir kūnai, bet kaip du viename kūne. O kur yra vienas kūnas, ten yra ir viena dvasia. Kartu jie klaupiasi, kartu jie meldžiasi, jie vienas kitą moko ir padeda nešti vienas kito naštą. Jie yra vienas šalia kito Dievo bažnyčioje, jie yra vienas šalia kito prie Viešpaties stalo, jie yra kartu bažnyčios persekiojimo ir jos klestėjimo laikais. Tarnystėje Viešpačiui jie vienas kitam yra lygiaverčiai partneriai. Viešpats Jėzus visa tai mato, girdi ir su džiaugsmu dalijasi su jais savo ramybe, nes ten, kur du yra susirinkę jo vardu, ten tarp jų yra ir jis pats“.

a couple strolls toward an orange sunset
Do you have a comment? Join the conversation. 0 Komentarai
0 Komentarai