Plough Logo

Morning over the bay

Pagal Dievo paveikslą

Available languages: English

0 Komentarai
0 Komentarai
0 Komentarai
    Submit

Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!” Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. Dievas palaimino juos, tardamas” Pradžios knyga 1, 26-28

Pasaulio sukūrimo istorijoje skaitome, kad žmones-vyrą ir moterį- Dievas sukūrė pagal savo paveikslą. Jis juos palaimino ir įsakė: būti vaisingiems ir daugintis, dirbti žemę ir ją prižiūrėti. Dievas apžvelgė visą savo darbą ir matė, kad visa, ką jis sukūrė, buvo labai gera.

Daug kas sukūrimo pasakojimą Biblijoje atmeta, nes tai, anot jų, esąs tik mitas. Aš tikiu, kad Dievo žodį mes turime priimti su giliausia pagarba tokį, koks jis yra. Bet tuo pačiu turime nepamiršti apaštalo Petro žodžių: "viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų kaip viena diena."(2 Pt 3, 8).

Kaip būtent buvo sukurtas žmogus yra paslaptis, kurią mums gali atskleisti tik pats Kūrėjas. Bet negalime atmesti sukūrimo istorijos vien todėl, kad nepajėgiame jos suprasti ar paaiškinti. Mes turime atrasti vidinę, paslėptą to pasakojimo tiesą ir suvokti, ką biblinis pasakojimas apie žmogaus sukūrimą mums sako šiandien.

Šiandien pagarba Dievo planui yra beveik visiškai prarasta. Mes nesuvokiame ir nepakankamai branginame tai, kad vyras ir moteris buvo sukurti pagal Dievo paveikslą. Panašumas į Dievą mus išskiria iš visų kitų kūrinių tarpo ir kiekvieno žmogaus gyvybei suteikia šventumą. Bet koks kitoks požiūris į žmogų, tarkime, kai jis vertinamas tik pagal naudingumą, rodo, kad išskirtinė žmogaus vertė ir orumas, priešingai dieviškajam sumanymui, yra sumenkinami.

Ką reiškia, kad Dievas mus sukūrė pagal savo paveikslą? Tai reiškia, kad mes esame gyvasis Dievo atvaizdas, atskleidžiantis, kas yra Dievas. Tai reiškia, kad mes priklausome Dievui, kad mes pašaukti tęsti jo darbą, kuriant ir puoselėjant gyvybę, kad mes visame kame turime remtis į Dievą ir jo autoritetą. Kai tik mes nusisukame nuo Dievo, mūsų gyvenimas praranda tikslą. 

Pradžios knygoje skaitome, kad mums duota nemari Dievo dvasia: „tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe” (Pr 2, 7). Suteikdamas savo dvasią, Dievas mums suteikė galią pasirinkti mąstymą ir elgseną, o tą savo pasirinkimą motyvuoti meile.

Sukūrimas ar evoliucija

Nors mums ir duota nemirtinga siela, mes vis dėlto esame tik kūrėjo atvaizdas. Tik tada, kai į kūriniją mes žiūrime iš Kūrėjo, o ne iš kūrinio pozicijos, mes galime suvokti Dievo planą pasauliui. Žmogus, neigiantis, kad jis yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, galiausiai pasimes visiškoje beprasmybėje.

Kas mes būtume, jeigu Dievas nebūtų įkvėpęs į mus savo dvasios? Paimta atskirai, Darvino evoliucijos teorija yra bergždžia ir pavojinga, nes jos centre nėra Dievo. Kažkas mumyse priešinasi minčiai, kad mus išperėjo betikslė visata. Žmogus savo sielos gelmėse aistringai ilgisi to, kas amžina ir nenykstama.

Kadangi mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą, o Dievas yra amžinas, mes negalime savo gyvenimo pabaigoje išnykti kaip dūmas. Mūsų gyvybė yra įsišaknijusi amžinybėje. Į mūsų širdis Dievas pasėjo amžinybės jausmą, ir kiekvienas mūsų savyje jaučia tą amžinybės ilgesį. Kai mes pradedame tai neigti ir gyvename tik dabarčiai, tada visa, kas atsitinka mūsų gyvenime, veda į netikrumą ir pasimetimą. Ta tiesa ypač pasitvirtina lytinio gyvenimo srityje. Padriki lytiniai santykiai griauna sieloje paslėptą amžinybės troškimą. Atskirai nuo Dievo joks kitas asmuo to sielos ilgesio numalšinti negali.

Amžinybės balsą visų aiškiausiai girdi mūsų sąžinė, nes ji yra pats giliausias elementas mumyse. Ji mus perspėja ir budina, ji mums vadovauja ir padeda atlikti Dievo mums patikėtą užduotį. Kiekvieną kartą, kai sužeidžiama siela, sąžinė tą mums skausmingai primena. Kai mes klausome sąžinės balso, ji mums rodo kelią. Bet kai mes atsiribojame nuo Dievo, mūsų sąžinė pradeda dvejoti ir pasuka klystkeliu. Ši tiesa galioja ne tik atskiram individui, bet ir santuokai.

Santuokos reikšmė

Jau Pradžios knygos antrame skyriuje skaitome apie santuokos svarbą. Kai Dievas sukūrė Adomą, jis matė, kad negera žmogui būti vienam. Todėl jis sukūrė moterį, kad ji būtų vyro pagalbininkė ir bendrininkė. Tai yra gili paslaptis: vyras ir moteris (vyriškas ir moteriškas pradas) abu kyla iš Dievo ir tik kartu yra Dievo paveikslas, rodantis, kas yra Dievas. Tik kartu jie tampa tuo, kuo atskirai vienas nuo kito jie negalėtų būti.

Labai gaila, kad šiuolaikinėje visuomenėje įgimti vyro ir moters skirtumai vis dažniau ištrinami ir iškreipiami. Taip sudarkomas tyras Dievo paveikslas. Kalboms apie moterų lygybę nėra galo, bet tikrovėje moterys yra išnaudojamos labiau nei bet kada anksčiau. Kur tik bepažvelgsime, išvysime, kad ideali moteris (o pastaruoju metu vis labiau ir vyras) vaizduojama tik kaip sekso objektas. 

Santuoka mūsų visuomenėje jau nebelaikoma šventa. Vis dažniau į santuoką žiūrima tik kaip į eksperimentą arba dviejų žmonių, kurie viską matuoja savo nauda, sandėrį. Jei santuoka nepasiseka, tai, abiem pusėm sutikus, visada galima išsiskirti, o tada pabandyti laimę naujoje santuokoje su nauju (a) partneriu (e). Daug kas jau net nesivargina duoti ištikimybės pažadus- pora paprasčiausiai kartu gyvena. Moterys, gimdančios ir auginančios vaikus ir ištikimai gyvenančios su savo pirmuoju sutuoktiniu, kartais yra pajuokiamos. Net jeigu jų santuoka yra laiminga, į jas dažnai žiūrima kaip į išnaudojimo aukas, kurias reikia „išlaisvinti” nuo vyrų dominavimo. Tos pačios lyties santuokų įteisinimas iškreipia ir menkina moters vietą šeimoje. Tokios santuokos iš moters atima Dievo jai duotą vaidmenį, o iš vaikų- saugumo ir jų lytinio tapatumo jausmą.

Gyvybė neteko vertės, pasidarė pigi, nes daugelis jos nebelaiko Dievo dovana. Dėl pasiekimų bioinžinerijos ir prenatalinio tyrimo srityje vis didesnis sutuoktinių skaičius dėl savanaudiškų priežasčių gali pasirinkti abortą - jie net gali pasirinkti vaiko lytį, arba iš dvynukų pasilikti vieną kūdikį. Gyvenimas be Dievo yra absurdas. Atsiskyrę nuo jo mes vis labiau skęstame į tamsą, o plėštinė žaizda mumyse vis gilėja.

Bažnyčių veikla, įvardijant ir sprendžiant šią problemą, baisiai apvylė. Todėl kiekvienas iš mūsų turi pradėti iš naujo ir savęs paklausti: kam apskritai Dievas sukūrė vyrą ir moterį? Kiekvieną žmogų Dievas sukūrė pagal savo paveikslą. Kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui šiame pasaulyje Kūrėjas paskyrė tam tikrą užduotį, ir jis nori, kad mes tą užduotį įvykdytume. Atmesdami Dievo planą sau patiems ir visai kūrinijai, mes patiriame gilią vidinę traumą.

Ką gi mes darysime toliau?

Šiandieninis materializmas atėmė iš gyvenimo dvasinį ir moralinį tikslą. Jis trukdo į pasaulį žiūrėti su pagarbia baime ir nuostaba. Vartotojiškumo sukeltas sielos ir dvasios vėžys įsigraužė į mūsų sąžinę taip giliai, kad ji jau nebesugeba aiškiai atspindėti gėrio ir blogio. Vis dėlto giliai sieloje kiekvienas iš mūsų ilgisi gėrio ir integralumo.

Mes pagysime vien tada, kai tvirtai tikėsime, kad mus sukūrė Dievas ir kad jis yra gyvybės, meilės ir malonės davėjas. Juk Jono evangelijoje skaitome, kad Dievas savo Sūnų į pasaulį siuntė ne tam, kad Sūnus pasaulį pasmerktų, o tam kad išgelbėtų.

Jėzus Kristus yra tobulas Dievo paveikslas, jis yra gyvybės, džiaugsmo ir pilnatvės davėjas. Tik tuomet, kai gyvename jame, mes galime pažinti jo tiesą ir patirti jo gerumą. Vien jame mes galime atrasti savo tikrąjį pašaukimą. Tas pašaukimas yra būti Dievo paveikslu ir viešpatauti žemei jo dvasioje, kuri yra gyvybę puoselėjanti, kūrybinga meilės dvasia.

a couple strolls toward an orange sunset
Do you have a comment? Join the conversation. 0 Komentarai
0 Komentarai