Plough Logo

Morning over the bay

Atkuriant Dievo atvaizdą

Available languages: العربية, English

0 Komentarai
0 Komentarai
0 Komentarai
    Submit

Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė. Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas <...> Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja. Antrasis laiškas korintiečiams 3, 17-18; 5, 17

Ryšys su Dievu yra pats didžiausias kiekvieno žmogaus turtas. Nors žmonija atkrito nuo Dievo, bet jo atvaizdas, kad ir išblukęs, išlieka kiekviename iš mūsų. Dievas nori, kad jo atvaizdas mumyse nežūtų,  ir siuntė savo sūnų Jėzų, kuris turi galią atkurti Dievo atvaizdą kiekviename iš mūsų.

Jėzus atėjo mus sutaikinti su Dievu ir su mūsų artimu. Per Jėzų mes galime atrasti Tėvą, ir jį atras kiekvienas, kas ieško. Tai pažadėta. Juk pranašas Jeremijas sakė:  „Jeigu visa širdimi manęs ieškosite, rasite mane“ (Jer 29, 14). O evangelistas Lukas pakartojo: „Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma “(Lk  11, 10).

Kelias, vedantis pas Dievą, atviras visiems ir kiekvienam be išimties. Bet mes galim jį atrasti tik tada, kai patiriame Sekminių stebuklą savo gyvenime, kai atgaila už padarytas nuodėmes tampa mūsų gyvenimo realybe. Pirmųjų Sekminių stebuklas  gali pasikartoti bet kur pasaulyje ir vėl. Tada žmonės klausė: „Ką mums daryti, broliai?“  Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės <...>. Gelbėkitės iš šitos iškrypusios padermės!“ ( Apd 2, 37-40)

Kaip užgydyti žaizdas?

Išsivaduoti iš nuodėmingo gyvenimo ir rasti laisvę Jėzuje mes galime tik tada, kai liaunamės tarnavę mus pavergusiai nuodėmei ir blogiui. Bet savo pačių jėgomis išsivaduoti ar save pagerinti mes negalime. Su visomis savo nuodėmėmis mes turime pasiduoti Jėzui ir jo meilei.  J. Heinrichas Arnoldas rašė:

Užgydyti Šėtono apgavysčių padarytas žaizdas mes galime tik tada, kai pasitikime Dievu taip, kaip juo pasitikėjo Jėzus. Nuodėmė iš esmės yra vienintelis dalykas, kuris yra mūsų, ir tą nuodėmę mes su pasitikėjimu turime padėti prie Jėzaus kojų. Jis mums atleis, jis mus apvalys, suteiks mums širdies ramybę ir žodžiais neperteikiamą meilę Dievui ir mūsų artimui.

Išsivadavimas iš nuodėmės ir susitaikinimas su Dievu prasideda tą akimirką, kai mes  įvardijame ir išpažįstame tai, kas graužia mūsų sąžinę. Nuodėmė tarpsta tamsoje, ji nori tamsoje pasilikti. Bet, kai sąžinę slegiančią nuodėmę mes išnešame į šviesą, kai besąlygiškai ją išpažįstame, tada mūsų sąžinė apvaloma, ir prasideda išsilaisvinimas. Išpažintis yra kaip šliuzo vartai: kai juos atveriame, visas užtvenktas vanduo su didele jėga išplūsta, o spaudimas sumažėja. Taip ir po nuoširdžios išpažinties lieka gilus palengvėjimo jausmas.

Kai sąžinė tampa drauge

Ateis diena kai kiekvienas iš mūsų turės stoti prieš Dievą. Mes negalime bėgti ir slėptis nuo Dievo, kaip slėpėsi  Adomas su Ieva. Bet jeigu pasiryšime stoti į jo šviesą, jis išdegins, panaikins visą mūsų kaltę. Jėzus turi galią atleisti mūsų nuodėmes, nes jame nėra jokios dėmės. Jis gali pažadinti kiekvieną sąžinę ir išvaduoti nuo netyrų minčių ir darbų, nuo pagiežos ir dvasinio disonanso (Hbr 9, 14). Nesvarbu, kaip giliai mes esame įklimpę į nuodėmę, kaip sugedę esame. Svarbu tik, kad mes leidžiame pažadinti savo sąžinę, kad priimame Dievo teismą ir matome jame Dievo gailestingumą. Jėzuje Kristuje sąžinė nustoja buvusi mūsų priešininke, ji tampa drauge.

Nuodėmių atleidimas yra toks dramatiškas ir galingas išgyvenimas, kad jis visiškai perkeičia mūsų gyvenimą. Įvairios baimės ir noras užsisklęsti dingsta, tai, kas buvo viršuje, atsiduria apačioje, tai, kas buvo apačioje, atsiduria viršuje. Pasikeitimas  pirmiausia prasideda mūsų širdyje, o vėliau išsilieja į mūsų gyvenimo būdą ir į santykius su kitais žmonėmis.

Ar žmogus išgyveno tokį širdies perkeitimą, visų aiškiausiai pasireiškia mirties valandą. Tie, kuriems teko būti prie mirštančio žmogaus patalo, galėjo įsitikinti, koks nepakeičiamas  yra kiekvieno žmogaus dvasinis ryšys su Dievu. Galiausiai, gyvenime tai yra vienintelis dalykas, kuris yra tikrai svarbus.

Meilę galima atgaivinti

Pasiruošti susitikimui su Dievu yra pats svarbiausias žmogaus gyvenimo uždavinys. Jėzus mokė, kaip mes turėtume tai daryti:  kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Jis taip pat sakė:  „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3). Jeigu žmogus gyvendamas tarnavo savo artimui, tai mirties valandą jis jaučia Dievo artumą. Jeigu žmogaus gyvenimas buvo savanaudiškas ir nuodėmingas, tai  paskutines valandas jis praleis kankinamas sąžinės.

Savo mokiniams Jėzus sakė: „ štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“( Mt 28, 20). Mes visi turime giliau suvokti gydančią šių žodžių prasmę. Jėzuje yra gyvenimas, meilė, šviesa. Jis mumyse gali ištyrinti visa, kas sugedę, kas slegia sąžinę, kas prieštarauja tikrajai meilei. Jis mumyse gali atkurti Dievo atvaizdą.

a couple strolls toward an orange sunset
Do you have a comment? Join the conversation. 0 Komentarai
0 Komentarai