Santuokos šventumas

Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas. Laiškas hebrajams(žydams) 13, 4-5

Visa, ką sukūrė Dievas, turi dievišką tikslą.  Lytinis intymumas nėra išimtis. Jame Adomui ir Ievai Dievas davė kūrybinę užduotį – būti vaisingais ir daugintis. Deja, į lytinį aktą mes linkę žiūrėti iš dviejų visiškai priešingų pusių: mes arba bijome artumos, kuri yra neatskiriama lytinio suartėjimo dalis, arba leidžiamės valdomi nežaboto geismo. Tačiau Dievas šioje srityje siekė visai ko kito.

Santuokinis aktas tarp vyro ir žmonos yra nuostabus išgyvenimas. Bet lytinė sfera yra lengvai pažeidžiamas pasaulis. Atskirta nuo Dievo net ir santuokoje ji gali tapti ne palaimos, bet  nelaimių šaltiniu. Meilė tampa gašlumu, švelnumas - žiaurumu, aukojimasis ar savęs dovanojimas ­­tampa  prievartavimu. Lytinis intymumas virsta pigiu, į pragaištį vedančiu pasimėgavimu. O tada tik atgaila gali padėti užgydyti sielos žaizdas.  

Malda ir pagarbumas

Pagarbumo santuokiniam aktui niekada nebus per daug. Žinoma, vyras ir žmona, kuriuos santuoka sujungia į viena, turi rasti būdą, kaip tarpusavyje kalbėti net apie pačius intymiausius dalykus. Bet iš pagarbos ir meilės vienas kitam, apie tai jie kalbės su didžiausia pagarba.

Jeigu mūsų santuokos pamatas yra Jėzus ir jo meilė, mes rasime teisingus santykius visose vedybinio gyvenimo srityse. Malda čia užima lemiamą vietą. Prisiminkime apaštalo Pauliaus patarimą: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui“(Ef 4, 26-27). Todėl labai svarbu, kad prieš užmigdami sutuoktiniai visada kartu melstųsi. Tam nereikia daug didelių ir reikšmingų žodžių. Jėzus ir be jų žino, ko mums reikia. Mes paprasčiausiai turime išreikšti savo dėkingumą už tai, ką jis davė, ir prašyti, kad jis mus ir toliau vestų. Lytinis suartėjimas, kai tarp sutuoktinių nėra dvasinės vienybės, yra veidmainystė ir santuokinio akto išniekinimas. 

Susilaikymas kaip gydanti jėga

Į susilaikymą nuo lytinių santykių vedybiniame gyvenime dažnai žiūrima kaip į kažkokį blogį, sunkiai pasiekiamą ar net neįmanomą dalyką. Tikrovėje, jeigu susilaikymas gims iš meilės vienas kitam, jis pagilins vyro ir žmonos vienybę ir netgi atstatys tai, kas sugriauta. Porai, besilaukinčiai kūdikio, patartina susilaikyti bent šešias savaites iki kūdikio gimimo. Ir po kūdikio gimimo svarbu susilaikyti kiek galima ilgiau, nes po gimdymo motinai reikia atsigauti ne tik kūnu bet ir jausmais. Jeigu vyras yra dėmesingas savo žmonos reikmėms, jis pajėgs save sudrausminti ir susilaikyti kiek galima ilgiau (1 Tes 4, 3-5). Svarbiausia, kad  prieš suartėdami fiziškai, sutuoktiniai  jaustų sielų vienybę, lygiai kaip ir susilaikymo laikotarpiu, antraip susilaikymas gali atšaldyti meilę. Apaštalas Paulius rašo:

Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę, kad atsidėtumėte maldai, paskui vėl sueikite draugėn, kad šėtonas negundytų jūsų nesusilaikymu (1 Kor 7, 5). 

Susilaikymas yra savidrausmės ugdymas ir turi būti lydimas maldos ir pasninko. Jeigu susilaikymą mes priimsime su tokiu nusiteikimu, tai jis suartins ir suvienys sutuoktinius kaip niekad anksčiau.

Pakluskite Jėzui ir viens kitam

Susivienyti kūne, kai tarp sutuoktinių nėra dvasinės vienybės, yra veidmainiavimas. Lytinis aktas, dviejų kūnų susivienijimas į vieną, visada turi būti dvasinės vienybės ženklas. Jis niekada neturi tarnauti vien kūniškam pasitenkinimui. Kiekvienas santuokinės meilės aktas turi liudyti abipusį savęs dovanojimą ir apsisprendimą gyventi ne sau, bet mylimam asmeniui. Jis neturi nieko bendro su kito asmens išnaudojimu, pajungimu savo malonumui.

Viskas santuokoje remiasi į tai, kaip giliai kiekvienas iš sutuoktinių yra atsidavę Jėzui, pasiryžę jo klausyti ir gyventi pagal jo dvasią. Kiekviena sutuoktinių pora turi atsiminti, kad juos suvedė ir į viena sujungė Dievas, todėl ir krizių laikotarpiu jis bus su jais ir padės jiems išsaugoti santuoką. Jėzus sako: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“(Lk 9, 24). Ši tiesa taikoma ir santuokai. Kai abu sutuoktiniai nori paklusti viens kitam ir Kristui, jie santuokoje tikrai atras tikrąją vienybę ir laisvę.